Kasdieniniame gyvenime žmonės patenka į gausybę situacijų, kuomet nori išsakyti savo nuomonę ir negauna tokios galimybės. Tokiais atvejais, žinoma, žmogus pasijunta atstumtas, neišgirstas ir nereikalingas. Idėjos, verdančios jo galvoje tą akimirką, negali išsiveržti į aplinką ir suformuoti kryptingos veiklos, duoti produktyvių rezultatų.
Taigi ką daryti žmogui, jeigu ignoruojama jo nuomonė gyvybiškai svarbiais klausimais, neatsižvelgiant netgi į tai, kad yra visiškai pagrįsta? Natūralu, kad tokiais atvejais žmonės praranda savitvardą ir neretai ryžtasi pasitelkti drastiškų priemonių tam, kad būtų išgirsti. Maištas – viena iš jų.
Maištauja paaugliai, prekeiviai ir įmonių darbuotojai… Kartais šio proceso priežastis – paprasčiausia dėmesio stoka ar kvailas noras išsiskirti, tačiau dažniausiai maištas yra priemonė kovai prieš valdžią. Tai – ne mūsų dienomis susiformavusi, o iš senų laikų atkeliavusi pasipriešinimo išraiška, aprašoma netgi senuosiuose klasikų kūriniuose.
Dar 1821-aisiais išleistame kūrinyje „Kainas“ anglų poetas Džordžas Baironas aprašė fantastinės būtybės – Ievos ir Adomo sūnaus – pasipriešinimą prieš Dievą, kuomet veikėjas, nematydamas pagrindo kvailai paklusti Dievo valiai ir vykdyti nelogiškus jo paliepimus, ima ieškoti teisybės. Nors veikėjo maištas iš pradžių pagrįstas, tačiau besipiktindamas prasta gyvenimo kokybe, jis pamiršta savo pareigas šeimos nariams ir atsisako tikrųjų vertybių, o jo išsišokimai pareikalauja aukų ir neduoda jokių teigiamų rezultatų.
Neilgai trukus minėto autoriaus kolega amerikietis Edgaras Alanas Po savo novelėje „šulinys ir švytuoklė“ aprašo nelaimingo žmogaus kančias inkvizicijos kalėjimuose, vaizduoja niūrų tuometinių žmonių gyvenimą ir laikus, kuomet menkiausias prieštaravimas bažnyčiai, jos įtakos sumenkinimas, nepasitikėjimas skleidžiamomis dogmomis ar atsidavimas mokslui, buvo laikomas didžiuliu nusikaltimu. Maištauti prieš nusistovėjusią tvarką – siekti mokslo ar išpažinti ne katalikybę, o kitą religiją – tais laikais galėjo tik valingi ir drąsūs žmonės, ir tik slapčia.
Lietuvių režisierius Raimundas Banionis mums, 21-ojo amžiaus tingiajai kartai, adresuoja filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, kuriame vykstantis veiksmas – nesenas.
Ekranizacijoje pateikiamas puikus maišto pavyzdys, kuriame atsispindi tvirtos žmonių pažiūros, jų siekiai ir pasiryžimas realizuoti savo idėjas nepiktybinėmis priemonėmis. Be ryškaus lietuvių nepritarimo sovietinei valdžiai, šiame filme vaizduojamas hipių subkultūrai priklausančių jaunuolių gyvenimas, kurių vienintelis, bet ryškus nepaklusnumo požymis yra aistra ritmingai muzikai bei linksmoms kompanijoms. Filmo veikėjai elgiasi taip, kaip nori, niekam nekenkdami ir netrukdydami, tačiau jų elgesys prieštarauja tuometiniams nusistatymams ir vien todėl yra laikomas maištu.
Mano manymu, maištas neturi būti laikomas nusikaltimu, jeigu jo metu nepasitelkiamas smurtas ir neįžeidžiami aplinkiniai žmonės ar jų interesai. Kai žmogus maištauja gindamas savo teises ir nekenkia aplinkiniams – jo smerkti neketinu ir neturiu teisės, nes kartais tai – vienintelis būdas įvykdyti teisingumą ir būti išgirstam.