Gražų pavasario vakarą „JG Žurnalistikos mokyklą“ aplankė prozininkė, literatūros kritikė Jurga Tumasonytė. Jauna mergina 2011 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą pirmosios knygos konkursą ir išleido trumposios prozos rinkinį „Dirbtinė muselė“.  O mes, žurnalistų mokylos dalyvės, turėjome puikią galimybę ne tik pabendrauti su jaunąja rašytoja, bet ir surengti spaudos konferenciją. Spaudos konferencija užsitęsė šiek tiek ilgiau nei tikėjomės, tad įdomiausius klausimus ir atsakymus publikuojame čia!

–          Jurga, kada supratote, kad norite rašyti?

–          Tas supratimas neatėjo taip, kad „tikt“ ir iškart supratau. Į šį klausimą atsakinėdama visada prisimenu vaikystę, kai gavau, berods, I-II klasėje užrašų knygelę ir, kadangi  neturėjau daug  draugų, kurių telefonų  numerius arba ,nežinau, atminimus galėčiau rašyti, tiesiog sugalvojau rašyti į ją istorijas- rašiau ranka ir prirašiau beveik visą knygelę. Ten buvo toks, kaip ir romanas, kurį skaitydavau tėvams ar giminaičiams, bet po to tai baigėsi, pradėjo dominti kiti dalykai. Vėliau aš gavau kompiuterį. Buvo labai smagu rašyti ta klaviatūra, o kadangi poezijos rašyti nepavyko, jausmams išlieti poezijos ženklas man netiko, tad pradėjau rašyti istorijas, trumpas noveles.

–          O tos istorijos būdavo labiau fantazijos vaisius ar gyvenimo realybė?

–          Pas pirmokę tos gyvenimo realybės nelabai gal ir gali būti. Ne viską aš dabar pamenu, tik pamenu, buvo viena istorija apie žmogų, kuris buvo blogas. Ten aš perfrazavau skaitytą pasaką, skaitytos pasakos virsdavo istorijomis. O vėliau aš net pamenu savo pirmą sakinį rašytą klaviatūra: „Jos gyvenimas  buvo toks blogas kaip pigi kava“, nors aš dar tos kavos nebuvau gėrus. Stipriai taip.

–          Kaip įsivaizduojate savo potencialų skaitytoją?

–          Galbūt turi būti panašus į mane. Manau jis turi būti atviras ir besidomintis šiuolaikinėje Lietuvoje vykstančiais įvykiais ir būtų moteris arba ne moteris. (juokiasi)

–          Tai kokia esate pati?

–          Nežinau nežinau. Gal neatsakysiu į šį klausimą, nepatogu pasidarys. (juokiasi)

–          Turite kokio nors žanro, kuriuo domitės, kryptį?

–          Galbūt labiausiai XX a. antros pusės ir XXI a. amžiaus, nemėgstu romantizmo epochos, man, savo malonumui, patinka tik šiuolaikinė literatūra.

–          Nemėgstate romantizmo, galbūt į viską žiūrite sarkastiškai?

–          Ne, nežiūriu į viską sarkastiškai, tiesiog nemėgstu jo.

–          Ką Jūsų gyvenime reiškia meilė, ar ji Jus įkvepia?

–          Įsimylėjimas toks dalykas, kad galvoji apie save, savo tekstą, o ne apie tą tekstą, kurį rašyti reikia, tiesiog išbalansuoja mane.

–          Ar turite antrąją pusę?

–          Taip, jam taip pat nepatinka romantizmas. (juokiasi)

–          Kas yra toji rašytojų mūza, didysis draugas, kuris įkvepia, ar asmeniniai santykiai, ar šeimos gyvenimas? Dažniausiai mus įkvepia tai, kas yra arčiausiai mūsų, tad kaip yra Jums? Kas įkvepia Jus?

–          Turbūt tai, kas yra arčiausiai, sunku fantazuoti apie tokį pasaulį kuriame nėra nieko artimo. Tada suprastum, kad „blefuoji“. Dabar aš rašau romaną ir kai kurių vietų dar negaliu rašyti, nes reikia jas suprasti, išgyventi. Papraščiausiai reikia rašyti tai, ką tu patyrei, sudėtingiau rašyti apie tai, ką patyrė tavo veikėjas, bent jau man rašant labai svarbu artima aplinka ir žmonės.

–          Sakote, kad šeima yra artima, tad gal galėtumėte papasakoti apie savo šeimą, apie savo vaikystę?

–          Sesių, brolių neturiu. Tėvai – paparasti žmonės ir paprastus darbus dirba, o aš pauglystėje daug skaitydavau. Pradėjau lankyti teatrą, močiutei skaitydavau savo mintis, ir jai viskas patikdavo. (juokiasi)

–          Ką tėvai mano apie Jūsų kūrybą?

–          Nežinau (juokiasi). Mes apie tai nekalbame, bet sako, kad galima ir geriau parašyti.

–          O ar draugai skaitė Jūsų pirmąją knygą?

–          Kartais ir galvodavau, kad tik draugai ir skaitė, nes susilaukiau visai nemažai dėmėsio –  juk į tuos literatūrinius laukus reaguoja nedaug žmonių, bijojau būti nepastebėta. Aido Jurašiaus poezijos knyga buvo išleista tuo metu, kaip ir mano, tačiau ji liko nepastebėta, nors ir buvo stipri.

–          Per pastaruosius du metus Jūs daugiau rašote ar skaitote?

–          Skaitau knygas, gal mažiau nei turėčiau, nes labiau mėgstu žiūreti filmus, taip aš pailsiu, vizualus meno kūrinys į mane įeina geriau, nei svetimų rašytojų tekstai, ir tada pradedu galvoti: „O ne, čia šitą aprašė“, tada pradedu galvoti – reiktų ir man.

–          Skaitydama mėgaujatės ar analizuojate?

–          Pirmiausia analizuoju. Gal metus, o gal daugiau, rašau filmų recenzijas. Prieš tai savaitę rašiau keturių knygų recenzijas, tai daugiau lietuvių autorių apžvalga, nes juos žinai šiek tiek asmeniškai, o va filmais aš mėgaujuosi – nei režisierė, nei kino kritikė, o su literatūra taip jau yra. Savo malonumui labai ilgai skaitau knygą.

–          Atrodo, kad Jūs labai jaučiate literatūrą ir jai skiriate daug laiko. Ar manote, kad žmogus galėtų dirbti kitą darbą ir už tai gauti pinigus, ar Jūs galite tai padaryti?

–          Ne, nes studijuodama dirbau agentūroje. Visą kūrybinę energiją skirdavau darbui. O dabar tas romano rašymas- negali per dieną nustatyti kiek parašysi, kaip Balzakas, kuris kojas įmerkęs į šaltą vandenį parašo šimtą puslapių, kartais visą dieną prasikankinu, kol vieną lapą parašau ir galvoju, kam viso to reikia?  Ir jei aš dirbčiau, tai laiko nebeliktų visai.

–          O ką veikiate šiuo metu, tik rašote?

–          Aš „freelancinu“ (liet. laisvai samdomas darbuotojas) , rašau straipsnius įvairiems leidiniams ir taip padalinu laiką.

–          Jurga, tiek daug kalbame apie Jūsų romaną, koks tai bus kūrinys, apie ką jis?

–          Dažniausiai, temos artimos šeimos santykiams, jame turės būti keturi veikėjai, keturi laikai, o istorija tokia, kad dukra grįžta iš Anglijos pas sergančią motiną, tai yra lūžis, o dukra grįžta, galima sakyti, savanorystei, nes jai dar tik 25- eri, tėvo veikėjas išprotęjęs, o mama serganti ir dar rašo knygą.

–          Dabar rašote romaną, nebijote, kad jis susilauks daug kritikos strėlių?

–          Man svarbu, kad jis ko nors sulauktų. Atrodo, rašau rašau prie to vieno „wordo“ lapo ir mąstau: „Kas jei niekam nebus įdomu?“

–          Tai manote, kad net bloga reklama yra reklama?

–          Manau taip, dažniausiai taip ir būna, kad tokios knygos sulaukia didžiausio dėmėsio.

–          Kada dažniausiai ateina  įkvėpimas?

–          Ryte, kaip ritualas. Apie 8 valandą.

–          Be kokių daiktų neįsivaziduojate savo gyvenimo?

–          Be kompiuterio.

–          O knygos?

–          Svarbi ta kultūrinė aplinka, aš manau, kad be daug ko negalėtum išgyventi, bet svarbiausia kompiuteris, nes per jį galima ir skaityti knygas, o kažkokių sentimentalių dalykų nesu linkusi rinkti, kolekcionuoti. Ten kokių dėžučių ar šukių – ne.

–          Pasvajoji, kuo užsiimtum, jei nerašytum?

–          Galvoju, gal man neberašyti ir dirbti žurnalistinį darbą, nes kartais mąstau, kad užsisedėjus esu, atrodo, viską mesiu ir daugiau niekada nieko nerašysiu, bet jei nerašau tai graužia.

–          Užtrukome šiek tiek ilgiau nei paprastai trunka spaudos konferencija, tad ačiū, Jums Jurga. Sėkmės ir daug kūrybingų minčių. 

Interviu su rašytoja, kuriai meilė nėra įkvėpimo šaltinis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *