Įsibėgėjant egzaminų sesijai, daugelis abiturientų ima nerimauti: jaudinasi dėl savo pasiruošimo, būsimų rezultatų, artimųjų lūkesčių. Kaip suvaldyti jaudulį ne tik abiturientams, bet ir jų tėvams pataria Kazimiero Simonavičiaus universiteto dėstytoja psichologė Aistė Mažeikienė.
Artėjant brandos egzaminų sesijai, abiturientai patiria nemažai spaudimo: mokytojai, tėvai ir artimieji ragina mokytis, neretai priekaištauja dėl jų nuomone per didelio atsipalaidavimo, tikisi aukštų rezultatų. Kaip abiturientui atlaikyti šį spaudimą?
Pirma, abiturientai gali tvirtai pasakyti tėvams ir mokytojams: „Žinau, kad šis laikotarpis yra vienas svarbiausių mano gyvenime. Žinau, ko noriu ir mokausi (kad tėvai su didesne tikimybe „atstotų“ su priekaištais, galite įvardinti, kokį laiką skiriate mokymuisi, pavyzdžiui, nuo 9 iki 15 val.).
Antra, svarbu patiems suprasti, kad ne visada laimė yra būti pirmam. Daugiau pasiekia tie žmonės, kurie pasirenka tinkamiausią profesiją sau patiems ir gyvenime dirba mėgstamą darbą, o ne yra geriausi iš visų (kas tai pamatuos?). Todėl egzaminų rezultatai turi būti tinkami įstoti į norimą specialybę, užtikrinti sklandų mokymosi procesą, bet mokymasis ir jaudinimasis neturi sugadinti sveikatos.
Trečia, svarbu susidėlioti prioritetus – kuriuos egzaminus išlaikyti turiu aukščiausiais rezultatais, o kurie gali būti tiesiog išlaikyti.
Ketvirta, verta sau patiems (arba kartu su broliais, seserimis ir tėvais) aptarti „Planą B“, t. y. ką darysite, jeigu nepavyks išlaikyti norimu balu egzamino ir neįstosite ten, kur planavote. Atsarginiai planai suteikia ramybės, pasitikėjimo, kad, įvykus nesėkmei, žinau, ką veiksiu: dirbsiu, kad sužinočiau, kas man labiausiai patinka, keliausiu, kad pažinčiau save ir patirčiau ne tokį komfortišką gyvenimą, mokysiuosi kitų dalykų, kurie gyvenime vienareikšmiškai pravers. Pavyzdžiui, neįstojau į mediciną, mokysiuosi masažo ir asistuosiu slaugos specialistui. Svarbu žinoti, kad turiu atsarginį variantą – tuomet žemė mažiau siūbuoja po kojomis.
Kaip tėvai ir artimieji galėtų padėti abiturientui ruoštis egzaminams?
Palikti abiturientą ramybėje. Jo mokymasis – jo reikalas. Padės šiltas, nuoširdus bendravimas, palaikymas, pasakymai: „Žinau, kad tau pavyks; prisimink, kaip buvo tada – įveikei sunkiausią testą, trukusį 3 valandas“; „Susitaisei dviratį, nes norėjai važiuoti“; „Perskaitei tą baisiai nuobodžią knygą – įveikei tai, ko aš nesugebėjau iki šiol per gyvenimą“ ir pan.
Ką galite paskatinti, tai susiplanuoti abiturientą daryti pertraukas: miegas, maistas, grynas oras, laukas, muzika, prasiblaškymas. Sportas padeda išlaikyti smegenų aktyvumą įsisavinant informaciją.
Priminti, kad sudėtingas, atsakingas laikotarpis truks ribotą laiką: „Daryk viską, ką konkrečiai gali padaryti, kad išlaikytum egzaminus. Dabar tai tau – svarbiausias tikslas. Netrukus galėsi pailsėti – labai geras jausmas po visko, o jau po 4 savaičių tai įvyks!“.
Priminti, kad gyvenime bus dar labai daug egzaminų. Meilė, liga, vaiko gimimas – labai svarbūs egzaminai žmogui. Dažnoje profesijoje kiekviena darbo diena po kelis kartus sukelia egzaminą. Pavyzdžiui, Bendrajame pagalbos centre dirbantiems kiekvienas skambutis yra egzaminas, kurį reikia išlaikyti – išgelbėti žmogaus gyvybę ar sveikatą.
Kokių klaidų turėtų vengti tėvai ir artimieji, kad nepakenktų abiturientui, besiruošiančiam egzaminams?
Prastai veikia įkyrus lindimas su lėkštėmis maisto ir sulčių, užuojauta („Vargšas… mokosi, o toks gražus pavasaris“).
Priekaištai, persunkti baime ir neigiama nuostata: „Visai nesimokai… eisi gatvių šluoti“. Šluoti gatves – ne tokia jau prasta veikla, tokiu būdu abiturientus „programuojame“, kad darbas turi būti tik „baltaapykaklinis“, prestižinis. O karjeros pradžioje tokių darbų nebus.
Egzamino rytas. Kaip suvaldyti jaudulį?
Užduotis: išmokti paprastų kvėpavimo pratimų skaičiuojant, trumpos meditacijos, dėmesio sutelkimo technikų – dauguma jų trunka 2-10 minučių, nieko nekainuoja, o praverčia visam gyvenimui. Verta naudotis senais gerais, laiko patikrintais metodais: pakišti rankas po šaltu vandeniu, nusiprausti veidą, padaryti 10-15 minučių intensyvią mankštą. Iki egzamino ryto svarbu būti viską peržiūrėjus, perskaičius, pasiruošus iš vakaro – jokių skaitinėjimų už durų.
Muzikantai žino, kad prieš pat koncertą ar prieš konkursą negalima groti – „užgrojami“ pirštai, „užsivelia“, sako profesionalai.
Aš pati prieš egzaminą tiesiog (valandai likus) peržvelgdavau visą iki tol iš vakaro pasiruoštą planą, pagrindines formules, autorių pavardes – tam reikia pasiruošti 3-4 lapus su esmine informacija, kad aktyvuotume atmintį.
Jaudintis prieš svarbius įvykius yra žmogiška. Kaip atskirti, ar kylantis jaudulys yra normalus, ar perdėtas? Kada reikėtų susirūpinti? Ir ką daryti, jei patiriamas stresas trukdo susikaupti ir rašyti egzaminą?
Stresas, ir gana stiprus prieš egzaminą – natūralus. Pripažinkite savo stresą, jaudulį: jei jaudinuosi, vadinasi, man svarbu, esu motyvuotas, adrenalinas padės aktyvuoti anksčiau išmoktas žinias. Priimu savo jaudulį, tegul jis man padeda prisiminti. Kvėpavimo pratimai čia – labai svarbūs.
Ar normalu nejausti jokio jaudulio prieš egzaminus?
Būtų labai keista, kad jaudulio nebūtų – tai būtų savo emocijų neigimas. Arba veiklos nuvertinimas. Visi esame skirtingi, ir skirtingai išvystę savo emocinį intelektą. Tai, kad išoriškai žmogus – ramus, nesiblaško ir nerėkauja, nereiškia, kad nėra jaudulio. Daugelis „verdame“ viduje. Jeigu veikla svarbi, jaudulys yra.
Jei abituriento, jo tėvų ar mokytojų turėti lūkesčiai gerokai pranoko pasiektus rezultatus, kaip abiturientui neprarasti pasitikėjimo savimi? Kaip šioje situacijoje turėtų elgtis tėvai ir artimieji?
Svarbu žinoti, kokie mano gyvenimo prioritetai. Ne visi gali tapti milijonieriais, verslininkais, genijais savo pasirinktoje srityje. Labai reikalingi ir vidutinė grandis, kuri darbą baigia 17 val., augina vaikus, gėles, rūpinasi įprastais, žemiškais buitiniais dalykais. Prisiminkime: svarbu turėti atsarginį planą: kas aš esu ir ko noriu gyvenime, jei nepavyktų. Pirmiausiai verta didžiuotis, kad esu žmogus. Kad turiu tam tikras vertybes. Ir kad ne iš pirmo karto turi pasisekti – tik tuomet labiau vertiname gyvenimo dovanas.