Prieš ketverius metus Lietuvoje gerai žinomas ir mylimas gitaristas Martynas Kuliavas staiga paliko lietuvišką sceną ir pakėlė sparnus į Maltą. Ilgus metus negalėjęs ilgai ištverti be grojimo gitara, ir Maltoje jis atrado galimybę koncertuoti, prisidėti prie įvairių muzikos grupių veiklos. Tačiau nepabijojęs šiltos Maltos saulės iškeisti į auksinį lietuvišką rudenį, Martynas vėl Lietuvoje ir Lietuvos scenose. Bendra menininko ir prodiusavimo kompanijos ARS Libera International iniciatyva lapkritį Martynas vėl kviečia savo fanus į koncertų ciklą „Sugrįžimai“.

– Martynai, pirmasis klausimas tiesiog turi būti toks tradicinis, nes tai visuomet įdomu. Tad kada susitikote su gitara ir kada jau supratote, kad tai – jūsų instrumentas?

– Būdamas septynerių pradėjau lankyti B.Dvarionio muzikos mokyklą, smuiko klasę. Mano mama negalėjo patikėti, kai pamatė, jog esu atrinktas į smuiko klasę, nes būdamas darželyje daugiau piešiau nei muzikavau. Beje, piešimas, man ir dabar patinka, tačiau dabar piešiu tik su sūnumi Kipru. Gitara užsidegiau labai anksti. Būdamas trečioje klasėje jau norėjau pereiti į gitaros specialybę. Bet mama neleido. Tad jau tada savarankiškai bandžiau paimti smuiką kaip gitarą ir sugrot rock’n’roll’ą. Vėliau visgi gitara laimėjo prieš smuiką ir į Tallat Kelpšos mokyką jau atėjau kaip gitaristas.

– Kas gitaroje Jus labiausiai žavi?

– Man tiesiog patinka ja groti. Gal žavi ir uždega tuom, kad jos skambesys turi tiek daug spalvų ir atspalvių. Su ja gali groti, ką tik nori – nuo avangardo iki klasikos, nuo flamenco iki heavy metal, nuo bliuzo iki elektroninės muzikos. Aš sakyčiau, kad manyje yra begalinis noras groti šiuo instrumentu. Žinoma, nesu abejingas įdomiems ir labai geriems instrumentams. Gitarą renkuosi pagal jos kokybę, skambesį ir patogumą. Tai maži, bet svarbūs dalykai. Pamenu savo pirmąją gitarą, kuri kainavo 3 rublius. O, kokia ji man atrodė vertinga tada! Ji buvo pirmoji! Dabar, žinoma, ieškau instrumento su geru skambesiu, geru derėjimu. Ir kaina jų jau toli gražu ne 3 rubliai (juokiasi).

– Dažnai sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi. Jums pavyko ir Lietuvoje buvote pripažintas gitaristas, turėjote ir savo auditoriją, bet prieš ketverius metus pakėlėte sparnus į Maltą. Ar buvo sunku apsispręsti?

– Nepasakyčiau, kad buvo sunku apsispręsti. Buvo šiek tiek baimės – kaip ten bus, kaip pasiseks, kas ten mūsų laukia. Bet noras pakeisti aplinką, turbūt, buvo didesnis už tą baimę. Be to, visada yra įdomu išbandyti savo jėgas kažkur kitur.

– Šiek tiek papasakokite apie gyvenimą tame mažame rojaus kampelyje…

– Malta yra labai maža šalis, bet tuo pačiu labai ir įdomi. Žmonės draugiški, nuoširdūs ir paslaugūs. Mes kartais juokaudavome, kad gyvenimas Maltoje, tai kaip ilgos atostogos, nes beveik kiekviena diena saulėta ir prisiversti kažką dirbti, kartais būdavo sunku. Kita vertus, mano ir mano sūnaus sveikatai tai buvo ypač gera vieta. Ir tas pusiau atostogų rėžimas mums labai tiko. Pakankamai ramūs ir atsipalaidavę žmonės išmokė ir mus daug ramiau žiūrėti į visus gyvenimo įvykius, nesusireikšminti, išlikti paprastiems ir draugiškiems.

– Ar trūko to jausmo, kad esi žinomas?

Visiškai netrūko. Aš nesu tas žmogus, kuris nori būti žinomas. Man kaip tik patinka būti nematomu, pilkuoju kardinolu. Tikiu, kad žmogui svarbiau išlikti doram ir sąžiningam (tiek

su kitais, tiek ir su savimi), nei būti žinomam ir tuom puikuotis. Nemėgstu girtis nei pasiekimais, nei gyvenimo būdu. Manau, daug svarbiau yra tiesiog nuoširdžiai dalintis savo kūryba ir muzikinėmis emocijomis su žiūrovais ir klausytojais.

– Praėjo ketveri metai ir Jūs vėl čia, Lietuvoje. Atskleiskite klausytojams, kas privertė sugrįžti?

– Teko sugrįžti, nes tėvų amžius ir savijauta įpareigoja būti arčiau. Be to, pasiilgom lietuviškos juodos duonos ir naminės dešros (juokiasi). Pabuvus kitoje šalyje, pagyvenus ten, atsiranda kitoks požiūris į daugelį dalykų, prasiplečia akiratis. Turbūt yra prasminga tai atsivežti atgal į Lietuvą taip pat.

– Menininkui turbūt tokie pokyčiai gal net į naudą – nauji potyriai, nauji įkvėpimai?

– Tikrai į naudą. Jaučiu, kad galva yra stipriai prasivalius. Mažiau streso, mažiau baimių. Grodamas jaučiuosi laisviau, mažiau jaudinuosi dėl netikslumų. Esu ramesnis. Beje, Maltoje, šiltas klimatas, graži gamta, jūra tarsi atvėrė ir mano kūrybinius kanalus. Labai daug kūriau. Tikiuosi, kad tai išliks ilgam.

– Ar dabar jau Lietuvoje suleisite šaknis?

:-)

– Manau, kad kol kas tikrai pagyvensim Lietuvoje, o po to bus matyt

– Jau lapkričio 11 d. Jūsų pirmasis “Sugrįžimai” koncertas. Ko jame tikėtis klausytojams?

– Gražaus, jaukaus vakaro. Mano tikslas – sukurti jaukią, draugišką atmosferą, kad klausytojas galėtų, po sunkios darbo dienos, atsipalaiduoti ir nors trumpam, nusikėlęs į muzikos pasaulį, užmiršti rūpesčius ir sunkumus.

:)

– Ar grįžote kitoks, ar Jūsų muzikos mylėtojai vis tik pažins Jus?

– Vizualiai nepasikeičiau, o kalbant apie grojimą, tegul klausytojai patys įvertina. Man sunku spręsti apie save. Tikiuosi, kad ta laisvė ir ramybė galvoje šiek tiek pasijaus ir grojime.

– Ar kada gailėjotės tapęs gitaristu arba svarstėte atrasti save kitoje srityje?

– Gal ir buvo kažkokių minčių, bet noras groti ir kurti buvo gerokai stipresnis už tas abejones ir svarstymus ką nors keist.

– Atskleiskite artimiausius kūrybinius planus.

– Artimiausi planai – bendradarbiavimas su Ieva Prudnikovaite, naujas projektas su Arina, gitarinis duetas su Alex Ten, kūryba ir t.t., solinio albumo įrašymas… Planų daug, bet kaip Dievas ves, taip ir bus.

Į Lietuvą grįžęs gitaristas Martynas Kuliavas: pirmoji mano gitara kainavo 3 rublius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *