Kodėl apie tai rašau jaunimui? O todėl, kad jie žinotų, jog jaunystės meilių klaidos atsikartoja ankstyva senatve, skyrybomis, vaikų klyksmu, skausmu, sveikatos praradimu, ankstyva impotencija ir mirtimi. Ypač vyrams. Taip, taip, senatvė, tokiems, prasideda vos sulaukus keturiasdešimties. Jei ne anksčiau. Jie senjorų meilės, ypač pakartotinos, niekada nesulaukia.

Gimstama ir mirštama po vieną. Tai reiškia, kad sėkmingos šeimos senatvėje visada sukurią po našlį. Daugiausiai – tai moterys. Bet yra ir vyrų. Kiekvienas pasakys, kad gyvanašlių sukuriama dar daugiau. Net labai jaunų. Čia taip pat daugiau moterų, nes vyrai greičiau „paimami“, o ir gerokai trumpiau gyvena. Beveik netenka girdėti, kad senjoro amžiaus sulauktų viengungiai, dar norintys susirasti antrąsias puses. Kodėl taip pradėjau? Todėl, kad vienatiniai vyrai ar moterys turi tris skirtingas patirtis: našlių, gyvanašlių, viengungių. Bet čia nefilosofuosiu. Tiesiog pateiksiu tris dienoraščių ar pasakojimų ištraukas iš „teisingai“ ir „neteisingai“ mylėjusių senatvės ir ne tik.

Jonas, aprašęs savo „Meilės dienoraštyje“ dienoraštyje pavyzdinę meilę trūkusią „vos“35 metus. Štai jo pokalbis su Antrąja gyvenimo drauge ir jos sūnumi 25 našlavimo metais.

–          Aš moterims, nesvarbu netekėjusi, išsiskyrusi ar našlė visada aiškindavau „sukitės tarp vyrų ir laukite, kol priartės tas, kam esate sutvertos“. Sukis, Agota, o ne lindėk savo troboje. O Tavo žioplam sūneliui Petrui, artėjančiam prie senbernystės, visąlaik siūliau važinėti po Lietuvą ir ieškoti, skirtos Dievo. Aš Jūsų abiejų vietoje jau seniai bučiau visą Lietuvą apvažiavęs, o jus tūnote užsidarę. – kalbėjo Jonas atėjusiems pasveikinti jo 70-mečio proga.

–          Tai, ko pats nevažinėji?

–          Vyrams našliams kitokia dalia. Jiems Dievas našlavimo mechanizmo nesukūrė. Visada vyrai miršta pirmi, kai tik baigia savo misiją. Pasitaiko išimčių. Mano ypatinga. Jeigu vyras turėjo žmoną nuo Dievo, tada jam bus sunku. Jis vėl ieškos „nuo Dievo“. Bus blogai, jei ieškos tokios pačios. Aš prie savos buvau prisirišęs liguistai. Bendrai, šiame reikale buvau keistas. Moteris laikiau lyg nuosavybę. Bet iškart supratau, kad man tiks tik našlė. Tokios dar ir nuo Dievo nesuradau. Bandžiau su kitokia, bet ji pasirodė ne nuo Dievo, nors buvo visai netoli. Žioplas aš esu. O Tavo Mamą Agotą aš beveik mylėjau. Gerai, kad Tu supranti, jog nesu Tavo Tėvas. Jei būtų kitaip, seniai Agota būtų mano žmona. – Agota apsiverkė… – Nesvarbu, kad mes tiek metų draugaujame ir stogu dalinamės, ji žino, kad aš ją myliu, bet ne beprotiškai. Taip pateisinu savo netikrą viengungiavimą. Tai yra nusidėjimas. Aš žinau. Vyrams pakanka nuodėmes vien išpažinti. – juokėsi. Jonas nesakė ir niekada nepriekaištavo, dėl Agotos pavainikio. Visi žinojo, kad tas ne Jono, tad ir leido kaime gyventi susidėjus. Dar net gerbė už tai. O Jonas dėl Petro senberniavimo kaltino save, kad nesugebėjo suvaidinti tikro tėvo, mat, jo įsitikinimu, tikro tėvo vaidmens niekas kitas atlikti negali niekada. Ir Agotą, neakivaizdžiai, kaltino dėl to, kad savo „paleistuvyste“ atėmė iš sūnaus Petro pagrindinį jo turtą – Tėvą. Negalėjo to dovanoti, nors tiek metų dalijosi duona, ir ne tik.

O čia Avero dukters Onutės išpažintis geriausiai draugei 55 gimtadienio proga ir pusmetį prieš neišvengiamą mirtį.

–          Gražinu Tau visus dienoraščius. – tęsė Onutė. – Čia dar ne viskas. Iš tėvo dienoraščio sužinojau. Aš esu ne Agnės, bet Onutės duktė. O mano jaunesnis brolis Viktoras – jau Agnės. Mano Mama Ona mirė vos po gimdymo, o Tėvas Averas jau tada turėjo jas dvi vienu metu. Buvo tikras paleistuvis. Sužinosi, kaip perskaitysi tuos dienoraščius. Bet nepiktybiškas. Tiesiog pasiklydo tarp moterų. Tik dabar nieko neklausk ir nekomentuok.

–          Aš gerai atsimenu. – nutraukė draugė. Prieš penkiolika metų tavo gimtadienyje, kai Aleksas grįžo tik pusiaunaktyje prasilošęs ir girtas, tėvas Averas kalbėjo: „Mūsų giminėje ištisas meilių nesusipratimas. Visi jos vyrai negavo savo moterų nei iš pirmo, nei iš antro karto. Tiesa, čia nieks nebuvo mylimas, nei Aš savo vaikystėje, nei Onutė. Kortomis meilės neišloši“ – nežymiai mestelėjo žvilgsnį antrojo žento Alekso pusėn.

–          O aš tada neįsižeidžiau, kai tavasis visiems girdint nustatė mano „diagnozę“: „Tave, Onute, Dievas baudžia, kad Tu jau du kartus ištekėjai už tavęs besąlygiškai nemylinčių vyrų. O apie tuos du liurbius tai ir sakyti nėra ko. Jie yra dvasios invalidai nuo savo gimimo dienos. Ar Tu manai, kad man buvo sunku atsilaikyti prieš Gamtą ir sulaukti savosios? Taip, taip – labai sunku. O abu Tavo vyrai iškentėjo vos iki savo aštuoniolikos metų. Be juoko. Negalėjo pakęsti kiaušinių skausmo, kai minioje pusnuogių mergų, visais būdais besistengiančių bet kurį vyrą į užpakalinę įsikišti, reikia surasti savąją. Jiems reikėjo tik bobų pasidulkinimui ir su savo pirmomis žmonomis buvo tik tol, kol joms nepasirodė pilvai. Tie netinkamas dulkinti paliko tuoj pat. O Onutė, tekėdama ir antrą kartą, net nesuvokė, kad teka už tokio pat kvailio ir ne mažesnio niekšo, kuris pirmą pliko dar su pilvu. Onutė tam buvo vien tinkamas daiktas, jo vaiko motina ir klasiška šeimininkė. Manau, kad orgazmo nuo to vėplos Tu, Ona, nesi patyrusi.

Ir dar, Onutės našlio Alekso pasakojimas penktais našlavimo metais apie meilužę.

–          Keista, kad vargšai našlaudami nori meilės. – atviravo Aleksas. – Aš turiu moterį jau penkti metai. Ir ne gražuolė, ir virti nemoka… Tad niekada su ja nenorėčiau gyventi kartu. Klausi, kodėl? O todėl, kad esu laisvas ir pas ją nuvažiuoju, kai man užeina noras. Jei būtumėme kartu, visą laiką turėčiau jai tarnauti, gal net pinigus atiduoti. Zirztų savo nesąmones. Niekas nemėgau tų kvailių, kurie dėl meilės atsiduoda ir atiduoda. Manoji dabartinė irgi nenori prisirišti. Sako, kad gerai būti be susirišimo. Nors gauti iš manęs norėtų visko. Ko ir neturiu. O pripasakojau daug. Tu mane žinai. Neduok Dieve, gal dar į mano sukauptą turtą pretenduotų. Mano principas toks pats – jokių įsipareigojimų. Nepatiks, eisiu pas kitą. Nebūk ir Tu žioplys. Nors Onutė buvo ausį išūžusi, koks Tu buvai keistas su savo meilėmis. Aš visada kvatodavau. Nepyk.

–          Tavo rankos geltonos. Pasitikrink kepenis. Viengungiavimas seniams būna pragaištingas. – gerokai perdėjau. – Ar ir dabar atvažiavai pas savo pirmąją? – vos valdžiau pyktį. – Tu esi drąsus. – nepastebėjo mano sarkazmo. – Visada su ja kartu gyvenai. Tada visiems buvo labai malonu stebėti, kaip prie sovietų sugebėjai iškart turėti dvi. – mačiau, kad suprato tai, kaip komplimentą. Vargšelis. O gal ir ne? Juk visada buvo niekšelis. O gal tik aš keistuolis? Kalbuosi su juo, nors draugu niekada nebuvo.

–          Atvirai, tai man jos visos seniai nereikalingos. Jei gyvenčiau kartu, reikėtų dažnai „darbuotis“. Dabar pas vieną nueinu kartą per ketvirtį, o pas šitą, pats žinai, atvažiuoju tik kas antri metai. – taip išsidavė, kad yra faktinis impotentas. Aš jau prieš trisdešimt metų tai žinojau. Mano patirtis, kad visi „poligamai“, medžiotojai, kortuotojai (…) yra ankstyvi impotentai, pasitvirtino dar kartą.

D. Ar galima pakartotina meilė?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *