Guoda Stašaitytė, www.jaunimogidas.lt

Tą dieną, kai kalbėjausi su tapytoju Andriumi Makarevičiumi, Vilnių plovė negailestingas lietus. Atrodė, kad tokią rūškaną dieną išgelbėti galėtų tik saulės spindulys, nors ir jo tikėtis buvo naivu. Tačiau tikruoju saulės spinduliu, išgelbėjusiu mano dieną, tapo pamatyti menininko kūriniai, – užburiančių spalvų, kiekvienas pasakojantis savo skirtingą istoriją, nepaliekantys vietos niūrioms, nereikšmingoms mintims. Tad apie tai, kokie šie kūriniai, kaip jie atsiranda ir kur juos bus galima išvysti, šiame interviu pasakoja A. Makarevičius.

Nuo ko viskas prasidėjo? Kada ir kaip tapyba atsirado jūsų gyvenime?

Kiek pamenu, pradėjau nuo zuikių komiksų piešimo vaikystėje. Vėliau lankiau būrelius mokykloje, čia R. Grušienė man daug davė. Vėliau Vilniaus pedagoginio universiteto nuostabiausi dėstytojai – L. Liandzbergis, G. Ryškutė, R. Bartkevičius ir labiausiai mane paveikęs, nors ir mažiausiai dėstęs, A. Vozbinas. Atsimenu, vaikystėje dar bandžiau „tapyti“, vietoj baltos spalvos imdavau dantų pastą, kad išgaučiau faktūrą. Ilgai ji, žinoma, neišsilaikė, todėl dantų pastą keičiau į guašą su lipalu. O dabar zuikiai mano darbuose kažkaip sugrįžta iš pasąmonės, nors kitokie nei vaikystėje.

Kaip kito jūsų kūryba, jei žvelgtume į pirmuosius ir paskutiniuosius darbus?

Pokyčius geriausiai mato aplinkiniai, tačiau man atrodo, kad kažkada darbai buvo labai konkretūs, saldoki, bet siurrealūs. Vėliau darbai abstraktėjo, o dabar bandau laviruoti tarp abstraktaus ir figūratyvo. Tai mane intriguoja, jaudina, „veža“.

Kaip vyksta visas kūrybinis procesas? Ar tai planuojamas dalykas, kaip pvz. atsikėlus ryte išgerti kavos, imti teptuką į rankas ir pradėti tapyti? Ar tai visgi vyksta neplanuotai? Kiek laiko trunka, kol „gimsta“ paveikslas?

Kūrybinis procesas prasideda man jau tada, kai uždažau drobę (nemėgstu baltos), tada gali praeiti kelios valandos žiūrint į tą drobę (tai kaip savotiška meditacija). Kai atsiranda vaizdas – darbas pajudėjo. Vienu metu  darau kelis darbus. Tai man tiesiog minčių ventiliacija, taip pat kol vienas pradžiūva, su kitu galima dirbti. Dėl plano, tai nežinau… Aš neplanuoju, tiesiog dirbu. Jei nepavyksta, apsisuku ir einu namo. O jei „pagavau kablį“, tai ir dirbu. Kaip ir mano tapyba nenuspėjama, taip ir aš nesuplanuotas. Paveikslo gimimas priklauso nuo daugelio aplinkybių: tai ir nuo mano nuotaikos, aplinkos, drobės dydžio. Anksčiau gana greitai padarydavau darbą, nors dabar irgi mėgstu ekspresyvų tapymą, bet palieku laiko detalėms patobulinti.

Kas jus įkvepia? Kaip gimsta paveikslų idėjos?

Įkvepia daug kas. Tai žmonės, jų santykiai, poelgiai, situacijos, gamta, muzika. Viskas įkvepia, kas supa mane. Iš tiesų, niekad nesiilsiu, visą laiką stebiu aplinką. Kartais net sapnuose tapau. Idėjos gimsta labai netikėtai, tiesiog sėdžiu prieš drobę, rūkau… O kartais gimsta ir nebūnant dirbtuvėse, tada pasidarau eskizą arba pasidarau nuotrauka to motyvo, kurį galima būtų panaudoti. Idėja gimsta dažniausiai tyloje, bet tai gali būti nebūtinai aplinkos tyla. Kartais būna, kad išeini į miestą ir tarsi viskas vyksta kaip visada, bet tu jauti tylą.

O ar atsiranda kūrybinė tuštuma, kai nėra jokių idėjų? Jei atsiranda, kaip su tuo kovojate ir ar kovojate?

Aišku atsiranda. Bet jei nėra idėjų, tai dar ne priežastis netapyti. Vis tiek kažką tapau. Galiausiai kažkas vis tiek gimsta. Kovoju paprastai –  išvažiuoju į Klaipėdą, Trakų Vokę arba šiaip, kur ramu. Tada smegenys pailsi, mintys susidėlioja į lentynas, ir viskas tvarkoje.

Jei turėtumėte papasakoti kažką apie savo darbus niekada jų nemačiusiam žmogui, kaip tai padarytumėte? Apie ką yra jūsų kūryba, kaip pats ją apibūdintumėte?

Na, šiais technologijų laikais lengva papasakoti. Dauguma žmonių turi išmaniuosius telefonus, tai ten ir pasižiūri. Kartą teko papasakoti apie savo kūrybą, tai sakiau, kad tai neorealizmas, abstrakcija, tai žmonių santykių atspindys su ironijos, sarkazmo atspalviais. Ir daug moterų. Save sunku apibūdinti, tegu menotyrininkai apibūdina, mano darbas tapyti. Tiesiog darau tai, ką jaučiu, ką matau.

Ar savo darbais stengiatės perduoti kažkokią žinutę visuomenei?

Na, viena žinutė yra: “Meilė viską nugalės“. Meilė viskam – ir artimam žmogui, ir gamtai, gyvūnams, menui.

Koks jūsų santykis su savais darbais? Ar lengvai juos „paleidžiate“? Esu girdėjusi, kad menininkai dažnai nepatinkančiam žmogui net nenori parduoti savo kūrinio, ar esate su tuo susidūręs?

Darbus parduoda galerija, aš žmonių nematau, bet nemanau, kad blogi žmones pirktų tapybos darbus. O tie žmones, kuriems pats parduodu, jie yra geri. Galbūt romantikai, turintys sveiką humoro jausmą. Apie „paleidimą“: aišku sunku paleisti, ypač, jei darbas ir man patinka, bet nesidžiaugsi juo užsidaręs namie. Jei kažkam patinka darbas, tai man irgi smagu. Tegu džiugina kitų akis ir širdis.

Papasakokite apie artėjančią parodą. Koks jos pavadinimas? Kuo ji skirsis nuo kitų, buvusių parodų? Apie ką parodos kūriniai?

Neseniai surengiau parodą „Skambi situacija“, tai čia jos tęsinys, kurią pavadinau „Buities improvizacijos“. Šiek tiek „džiazovas“ pavadinimas, sakantis, kad gyvenime, buityje reikia viską gražiai „apžaisti“, paimprovizuoti. Tada bus viskas gražu ir ramu. Kiekviena paroda skiriasi nuo kitų, nes aplinka kita, darbai visai kitaip suskamba kitokiose erdvėse. Apie ką paroda… Apie mus ir mūsų aplinką. Daugiau nepasakosiu, geriau užsukite ir pasižiūrėkite. Kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.

Parodos atidarymas vyks gegužės 27 d., 18 val., Galerijoje555, T. Ševčenkos g. 16. Kviečiu apsilankyti!

ANOTACIJA nuo Vido Poškaus:  A. Makarevičiaus tapyba skamba visomis prasmėmis. Kaip ir dera tapybai, šio dailininko plastinė kalba skamba savo spalvomis. Reikia pastebėti, jog mūsų šiaurietiškose, miglose bei ūkuose paskendusiose platumose, tai gana netipiškas, unikalus atvejis. Autorius naudoja rezonuojančiai ryškių spalvų paletę su iš vaivorykštinio spektro principu suformuotomis varsų opozicijomis – šaltos mėlynos-žalios ant drobės paviršiaus konkuruoja su jas bandančiomis nugalėti, nurungti šiltomis, netgi karštomis geltonomis-oranžinėmis-raudonomis. Spalvos rungiasi šalia, bandydamos išstumti, užkariauti viena kitą, netgi užsiropšti, užlipti viena ant kitos. Kita vertus, A. Makarevičiaus tapyba skamba ir savo motyvais, siužetais, pasakojimais, naratyvais. Tai yra kuo tikriausios plastinės bei ikonografinės situacijos, kuriose veikia hibridinės būtybės – žmonės-augalai, antropomorfinių pavidalų daiktai arba pačios netikėčiausios jų jungtys, galop – vyrai ir moterys, primenantys Platono perpasakotą senovės graikų mitą apie senuosius žmonės, dievų rūstybės perskeltus į dvi dalis ir iki mūsų dienų bandančius susijungti. Būtent tas keistas derinimas, išorinis logikos nebuvimas suvedant ne visuomet panašius, giminingus elementus charakterizuoja šio menininko kūrybą. A. Makarevičius yra paradoksalių būsenų, keistai sapniškų, netgi netikėtai makabriškų situacijų kūrėjas – tame ir slypi jo skambiųjų situacijų esmė bei šaknys.

Be Sociable, Share!

• 
•